Lietuvos garsenybės

Metaforiškai svarstydamas apie žmogaus ir teatro svajones, planus ir laimę, šiuo metu Vilniuje ir Maskvoje kuriantis R. Tuminas nesiryžta pasakyti, kas yra šių dienų teatras ir šiuolaikinė dramaturgija, bet yra įsitikinęs, kad laimės kodas glūdi teatro klasikoje.

"Kas gali pasakyti, kas yra teatras šiandien, kas yra valstybė šiandien? Mes reikalaujam strategijos arba vizijos, bet, anot vieno klasiko, ne kalba ir ne teritorija vienija tautą ir tauta joje atgimsta, o galbūt svajonė. Ar turim mes svajonę?

Sakoma, kad gali pasvajoti, kai tau nieko nebelieka, kai užklumpa senatvė, vienatvė, o kol gyvas, energingas, tu tik planuoji. Mes buvom jauni - mes svajojom, ne planavom. Asmenybės aktorių, tiek visoj buvusioj Sąjungoj, tiek mūsuose, - jos brendo svajonėmis. Nors idėja gyventi brolybėje, lygybėje bolševikų buvo išdarkyta, bet išgyventi, patirti džiaugsmą, artėti prie šventės - po karo tie žmonės brendo kurdami arba siekdami svajonės gyventi geriau, siekti šventės, veržtis į šventę. Tai pareikalavo daug asmeninių jėgų, brandino asmenybes, individualybes. Dabar ne svajojam, o planuojam.

Turiu žemės lopinėlį, sodybą. Prisimenu, sodinu ten sodą, senas vyšnias pjaunu, kertu, o teatre reikia statyti Antono Čechovo "Vyšnių sodą" (pirmasis oficialus Vilniaus mažojo teatro spektaklis). Viskas sutapimas! Aš nenoriu ten angliškos žolės, aš noriu ją šienauti, ne sukultūrinti, o prižiūrėti, ir mušuosi, vargstu kiekvieną vasaros savaitgalį, bet ir vėl želia. Ir ypač šitie krienai... Ir kurmiai. Bet vis tiek šienauju įkalnes, šlaitus. Ir suvokiu, kad tai beprasmiška, bet vis tiek pjaunu. Tik suprantu, kad jeigu noriu išlaisvinti gamtą, jai padėti judėti, ne keisti ją, bet padėti, - taigi reikia šienauti kelių kilometrų spinduliu, kad vėjai neužneštų sėklų. Tai absurdas ir Sizifo darbas.

Norėjosi teatrą padaryti kaip gražų sodą

Taip ir teatre - labai norėjau iš Mažojo teatro padaryti amžinai gražų sodą. Bet reikia turėti  didžiulę teritoriją, tik tada galėsi pasižiūrėti savo darbų visumą. Kol visumos nėra, mes neturim jėgų tapti kitu. Mes tik galim grįžti prie žmogaus, tik apie žmogų šiandien galvoti. Šios dienos gyvenimo refleksija turi būti staigi, greita. Mums reikia ne statyti spektaklį - mes tris keturias valandas kasdien turim privilegiją studijuoti žmogų, jo reakcijas, siekius, bėdas, nelaimes, jo džiaugsmus, likimą, gyvenimą. Tai savotiška laboratorija.

Mažajame teatre mes nestatysim spektaklių. Mūsų greitoj kasdienybėj reikia nurimti, nebėgti, refleksuoti. Kurti reikia iš savęs, nes mes patys esam Dievo kūriniai, tiktai reikia nesidangstyti, nesiskolinti, o pačiam būti pasiruošus kūrimui - atsiduoti tam eksperimentui. Mes turim atlikti čia, vietoj, žmogaus pjūvį. Mūsų svajonė turi būti nukreipta ne kurti charakterį, o perskrosti žmogų - atvertą, apnuogintą, anaiptol ne agresyvų, ne konfliktišką", - Vilniaus mažojo teatro 20-mečio išvakarėse kalbėjo R. Tuminas.

Sukakties proga Vilniaus mažasis teatras išleidžia naują R. Tumino režisuotą spektaklį "Mistras" pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Pirmoji šio veikalo, nukeliančio į devynioliktojo amžiaus pirmąją pusę, dalis bus rodoma kovo 5 ir 6 dienomis, o "Mistro" tęsinys numatomas rudenį, atveriant naują Mažojo teatro sezoną.