Lietuvos garsenybės

Į „Muzikos akademijos“ koncertus susirenka visas pulkas tavo giminių. Nė vienas kitas dalyvis tokio karšto palaikymo nesulaukia...

Taip... Beje, mano teta gyvena Azerbaidžane. Sužinojusi, kad dalyvauju televizijos šou, ji būtinai užsimanė atvažiuoti į Lietuvą. Po poros dienų ji jau bus čia ir šeštadienį ateis į tiesioginę transliaciją manęs palaikyti.

Nuo kada pradėjai domėtis muzika, dainuoti?

Būdama dešimties pradėjau dainuoti namie. O nuo trylikos prasidėjo konkursai, koncertai, vokalo pamokos pas Nijolę Maceikaitę. Ateityje mąstau apie studijas. Labai svajoju studijuoti šokį. Bet tai – vėliau. Dabar auginu metukų sūnelį Davidą. Iš tiesų labai sunku suderinti šeimos rūpesčius ir muziką. Bet, ačiū Dievui, supranta mane vyras. Jis prie sūnelio mane „pavaduoja“. Kai tik susiruošiu keliauti iš namų, pradedu rengtis, vaikelis pamato ir pradeda verkti. Nenurimsta, kol nepaimu į rankas. Jis manęs neišleidžia, ir viskas.

Tavo sesuo gyvena Italijoje ir dirba fotomodeliu. Ar dažnai matotės?

Gera prisiminti laikus, kai gyvenome visa šeima kartu. O dabar... retai ją matau, pasiilgstu. Džiaugiuosi, kad dabar ji Lietuvoje.

Ar dar turi seserų, brolių?

Ne, bet turiu labai daug pusbrolių ir pusseserių – apie 30, visų net nesuskaičiuoju. Giminaičių turiu visame pasaulyje. Tai liūdna tikrai nebūna. Jei visus pusbrolius ir pusseseres pasikviesčiau į „Muzikos akademijos“ filmavimą, jie salėje nesutilptų.

Ar gatvėje tave jau atpažįsta gerbėjai?

O, taip. Kartais net būna juokinga. Užėjusi į kavinę matau, kaip slapčiomis į mane žiūri. Kai kurie stebi ir turbūt galvoja „Kur aš ją mačiau?“ Kartais prieina vaikai, klausia, ar tikrai esu Rožė, pagiria, kad gražiai dainuoju, tikina, kad balsuos už mane. Mergaitės prieina, paprašo autografo. Bent jau kol kas tas jausmas – labai saldus.

O romai, mane sutikę, prašo, kad savo dainas išversčiau į romų kalbą. Beje, „Man nereikia“ jau išvertėme, tad netrukus galbūt ir scenoje sudainuosiu ją savo gimtąja kalba.

Nuo pat projekto pradžios pareiškei, kad pagal papročius tu negali dėvėti kelnių ir trumpų sijonų. Ar išties taip griežtai būtina laikytis tradicijų?

Man – taip, nes esu ištekėjusi moteris. Tai, kad negaliu dėvėti trumpų sijonų ir kelnių, tik maža dalis mūsų tradicijų. Papročių negalima supaprastinti ir tiesiog išvardyti punktais. Tai – ištisa kultūra, iš mūsų tradicijų susideda visas gyvenimo ciklas.

Kai kas mano, kad aš dėl savireklamos pasiskelbiau, jog nemūvėsiu trumpų sijonų. Taip tikrai nėra. Į sutartį su šou kūrėjais aš pati paprašiau įtraukti punktą, kad man draudžiama dėvėti intymius rūbus ir kalbėti apie itin asmeniškus dalykus. Tai ne „piaras“, toks mūsų gyvenimas.

Kokie dar romų gyvenimo ypatumai?

Turime daug švenčių. Viena didžiausių – Krikšto tėvo diena. Tuomet visi susirenkame ir einame sveikinti krikštatėvio – su daugybe dovanų ir būtinai su šampanu. Tačiau krikštatėviui ne dovanos svarbiausia, o sveikinimo žodžiai. Mūsų bendruomenėje krikšto tėvas turi labai didžiulį autoritetą.

O per didžiąsias šventes, tokias kaip vestuvės, vyrai ir moterys sėdi prie atskirų stalų. Taip vyrai demonstruoja pagarbą moterims. Mūsų merginoms pats baisiausias dalykas – apkalbos. Neduok Dieve, kas nors giminėje ims kalbėti, kad štai kuri viena jau slapčia vaikštinėja su kavalieriumi. Tokie gandai – didžiausia gėda.

Ištekėjai būdama aštuoniolikos. Ar ne per anksti?

Tikrai ne. Anksčiau romų bendruomenėse būdavo normalu, kad mergina išteka dešimties arba vėliausiai dvylikos metų. Šiandien tai, aišku, sunkiai įsivaizduojama. Džiaugiuosi, kad nesukūriau šeimos pati būdama dar vaikas. Tačiau mano giminės iš kitų šalių mano, kad aš ištekėjau per vėlai! O man – pats tas. Esu labai laiminga – turiu šaunų vyrą ir nuostabų vaikelį.